Sukrečiantis buvusios maltiečių vaikų dienos centro auklėtinės pasakojimas

„Baisiausias mano vaikystėsprisiminimas, kai iš mūsų šeimos atėmė namus ir išmetė į gatvę“, – sukrečiantisbuvusios maltiečių vaikų dienos centro auklėtinės pasakojimas.

„Paskutinę dieną prieš man einant į trečiąklasę, įvyko pats baisiausias mano gyvenimo įvykis, – prisimena buvusi Vilniausmaltiečių vaikų dienos centro auklėtinė Veronika Mačinskaitė. – Praradome savonamus...  Mus su tėvais ir maža sesutetiesiog išmetė į gatvę. Mano tėvelius labai apgavo vieni žmonės, su jaisteismai vyko keletą metų. Galiausiai tėvai jau nebeturėjo pinigų su jais toliaubylinėtis, tačiau nesitikėjome, kad šios istorijos pabaiga bus tokiatragiška...“

Pasak Veronikos, vieną dieną atvažiavoteismo antstoliai, policija, vaikų teisių atstovai ir visą šeimą tiesiog išmetėiš jų namo į gatvę, o neilgai trukus ir pats namas buvo nugriautas.


„Kadangi gyventi nebeturėjome kur, mus sujaunesne sesute, kuriai tada buvo vos septyneri, vaikų teisės norėjo atiduoti įvaikų namus, nes atseit, nėra kur dabar vaikams gyventi, – prisimena Veronika.– Tačiau tėvai nė už ką mūsų nesutiko atiduoti, jie mus labai mylėjo.Prisimenu, tada buvo išties labai sunkus laikotarpis mūsų šeimai, nakvodavomemašinoje ar palapinėje, valgį virdavomės ant laužo. Buvo jau ruduo, todėl buvošalta, dažnai lydavo. Jaunesnę sesutę tėvai šiaip taip įprašė, kad paimtų teta.Galiausiai per pažįstamus išsinuomojome vasarnamį „SOS Vaikų kaime“, tačiausąlygos žiemą ten buvo sunkios – nors ir kūrendavome pečių nuo ryto iki vakaro, vidinės sienos mažame namelyje vis tiekbūdavo apšalusios, pasidengusios šerkšnu…“


Mokykla buvo toli, mažoms mergaitėmsreikėdavo vienoms važiuoti autobusu į mokyklą. Tėvai daug dirbdavo ir ankstiišeidavo į darbą, todėl negalėdavo jų nei palydėti, nei kitaip padėti.





„Keldavomės labai anksti, nes reikėdavotoli eiti į autobuso stotelę, – prisimena Veronika. – Grįžti į šaltą vasarnamįiš mokyklos nuo autobuso stotelės reikėdavo vienoms tamsoje. Būdavo labai nejaukuir baisu…“

Pasak merginos, mokykloje ji ir jos sesutėpatyrė bendraamžių patyčias dėl panešiotų batų, striukių, neturto.

„Vaikai tokiame amžiuje būna labainegailestingi, – prisimena Veronika. – Jie net negalvodami žeidžia vienas kitą,nesuprasdami, kad tas žaizdas kitas gali po to nešiotis visą gyvenimą...“

Galiausiai Veronikos šeima persikėlė įVilnių ir gavo ten socialinį būstą. Mergaitės pradėjo lankyti miesto mokyklą,tačiau ten irgi patyrė patyčias.



„Atėjome į didelę mokyklos klasę su daugmokinių ir iš mažos kaimo mokyklos klasėje buvome tik trise, – prisimena mergina.– Žinoma, mes buvome kitokios, negu miesto vaikai – tylesnės, prasčiauapsirengusios, nemokėdavome atsikirsti, kai iš mūsų tyčiodavosi. Man tikrai taibuvo sunkus laikotarpis... Buvau dar mažas vaikas ir nebuvau tokia stipri, kadtiek daug netikėtai užgriuvusių sunkumų lengvai atlaikyčiau... Daug ašarų tadaišliejau...“

Maltiečių vaikų dienos centras 

Į Vilniausmaltiečių Vaikų dienos centrą Veronika su seserimi pateko daugiau kaip priešdešimt metų, jau šeimai persikėlus į Vilnių.

„Mama iš kažkur atsitiktinai sužinojo, kadyra toks vaikų centras ir mus ten atvedė, – prisimena mergina. – Mūsų tėvaitada labai daug dirbo ir ieškojo mums su sesute saugios vietos, kur mesgalėtume pabūti ir gautume pavalgyti, nes maisto šeimoje ne visada tuo metubūdavo pakankamai...“

Centre kuklioms ir ramioms mergaitėms taippat nebuvo lengva pritapti prie kitų vaikų.

„Su nuostabia šiluma prisimenu tuometinescentro auklėtojas Kotryną ir Viktoriją, kurios buvo griežtos, bet teisingos, –kalba Veronika. – Jos ne tik sugebėjo sutramdyti tą padaužų minią, betpripratino mus prie drausmės, tvarkos, išmokė labai daug mums gyvenimereikalingų dalykų...“



Atėję į vaikų dienos centrą, vaikaipaprastai padėdavo ruošti pietus, po to tvarkydavosi, ruošdavo pamokas,žaisdavo.




„Tačiau pagrindinis dalykas, kurį gaudavomevaikų dienos centre – buvo dėmesys ir šiluma, kurios taip reikėjo daugeliui tenatėjusių vaikų, – prisimena Veronika. – Auklėtojos mus visus pakalbindavo,paklausdavo kaip sekasi, jeigu matydavo, kad liūdni – pasivedėjusios į šalįapkabindavo, paglostydavo. Visada galėdavome joms viską atvirai išsipasakoti.Centre būdavo ir tam tikra pažymių sistema, mums kasdien auklėtojos kiekvienamrašydavo į knygelę specialų ženkliuką pagal mūsų pasiekimus, stengdavosipagirti kiekviena proga.“

Pasak Veronikos, palaipsniui ji labaisusidraugavo su kitais centro vaikais. Neretai po centro darbo valandų vaikaidar neidavo namo, o eidavo kartu pasivaikščioti, eidavo vienas pas kitą   įnamus.



„Mano draugų iš vaikų centro gyvenimoistorijos buvo sudėtingos, – prisimena mergina. – Prisimenu berniuką išdaugiavaikės penkių vaikų šeimos, kuris turėjo vyresnį psichinę negalią turintįbrolį, kurį jam mama liepdavo prižiūrėti. Berniukas neretai skųsdavosi, kadšeimoje visas mamos (tėvo jis neturėjo) dėmesys būdavo skiriamas tik tamnegalią turinčiam broliui, o likusiems keturiems vaikučiams mamos dėmesio iršilumos nelabai ir belikdavo. Kitos mano draugės visas kūnas buvo padengtasžaizdomis po apdeginimo, ji labai kankinosi, jai labai skaudėdavo, bet jinesiskųsdavo, bijodavo kad vaikai nesityčiotų. Dar kitas berniukas turėjogeriantį tėtį, todėl į namus nenorėdavo grįžti... Žodžiu, visi turėjome savoskausmingas patirtis ir labai troškome to dėmesio ir meilės, kurios auklėtojosmums tikrai negailėjo...“



„Man tikrai labai patiko būti vaikų dienoscentre, – kalba Veronika. – Ten buvo tiesiog gera, graži aplinka, saugu. Dažnaiateidavau ten anksčiau, dar prieš centro darbo laiką...Tada man kitidarbuotojai atrakindavo centro patalpas ir įleisdavo. Atėjusios į darbąauklėtojos mane ten rasdavo, bet nesistebėdavo... Jautė, kad man ten labaigera, o be to išskyrus namus nelabai ir turėdavau kur dėtis...“

Pasak Veronikos, visi svarbiausi jos tolaikotarpio prisiminimai yra susiję su maltiečių vaikų dienos centru.



 „Mumsdažnai rengdavo išvykas į kiną, vandens parką, veždavo į ekskursijas į įvairiusLietuvos miestus. O vieną vasarą vykome į nuostabią kelionę į Vokietiją,Hamburgą. Ten gyvenome netoli jojimo mokyklos, jodinėjome mažiukais arkliukaisponiais... Nuostabūs, nepamirštami atsiminimai...“

Įsijungimas į Jaunųjų maltiečių veiklą



„Visada norėjau prisijungti prie Jaunųjųmaltiečių ir labai laukdavau jų ateinant į dienos centrą, – prisimena Veronika.–  Todėl, kai būdama šešiolikos metųpalikau vaikų dienos centrą, pasiprašiau jų, kad mane padarytų Jaunųjųmaltiečių Vaikų dienos centro koordinatore. Ateidavome su Jaunaisiais maltiečiaisį vaikų dienos centrą kiekvieną antradienį, padėdavome vaikams ruošti pamokas,žaisdavome su jais stalo žaidimus, kepdavome pyragą. Vėliau labaisusidraugavome su naujai į centrą atėjusia auklėtoja Lijana Kazakevičiūte...“




Šiuo metu mergina jau studijuojauniversitete, tačiau maltiečių Vaikų dienos centro nepamiršta.




„Jaučiuosi labai dėkinga dienos centrui uždidelę šilumą ir globą, kurią jame patyriau, todėl dabar stengiuosi atiduotijam savo duoklę, – kalba Veronika. – Kadangi esu pati patyrusi panašią dalią iržinau, kaip prie tokių vaikų prieiti, tai stengiuosi, kiek galiu padėtiauklėtojoms, jau tris metus dirbu Jaunųjų maltiečių stovyklose ir sąskrydžiuosekaip vadovė. Vaikų dienos centre kadaise patyriau daug gerumo ir šilumos,kurios man tada taip reikėjo, todėl dabar jaučiu savo šventą pareigąatsilyginti maltiečiams tuo pačiu...“




Maltiečių darbas su vaikais ir maltiečiųvaikų dienų centrai gal nėra Lietuvos visuomenėje taip gerai žinomi, kaip maltiečiųpagalba senoliams ir šios pagalbos simboliu tapusi kasmetinė akcija „Maltiečiųsriuba”, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams iš socialiai pažeidžiamųšeimų maltiečiai neskyrė dėmesio.




Pradėję kurti Vaikų dienos centrus 2004metais, maltiečiai dabar jau turi jųįvairiuose Lietuvos miestuose net 16-ka. Nuo centrų įsikūrimo, juose išugdytišimtai vaikų, iki šiol prisimenančių savo buvimą juose, kaip vieną geriausiųlaikotarpių savo gyvenime, kai jie gavo daug dėmesio, šilumos ir meilės.

Maloniai kviečiame prisidėtiprie maltietiškų vaikų dienos centrų steigimo, socialinių paslaugų vienišiemsseneliams ir neįgaliesiems plėtimo Lietuvoje, paskiriant savo 2 % nuo GPMmaltiečiams. Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt



 




Griežtai draudžiama Trakietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Trakietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Trakietis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 54.235.4.196.

Rašyti

Portalo Trakietis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Trakai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

Du žuvusius sūnus ir vyrą palaidojusi 90-metė Onutė: „Skausmą malšinu malda ir prisiminimais“

Žiūrint į šviesias 90-metės Onutės Netikšienės akis, nesitiki, kad likimas jai skyrė tiek daug sunkių išbandymų, kurie būtų galėję pal...

Savanoriauti žmonės dažniausiai pradeda norėdami atrasti ir pažinti save

Edvinas Regelskis: „Anksčiau net nepagalvodavau, kad savanorystė gali suteikti tiek daug sukrečiančių ir gyvenimą pakeičiančių patirčių.....