Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje

Trakų viešojoje bibliotekoje sausio 16 d. vyko renginys-susitikimas su dr. Viktorija Šeina-Vasiliauskiene, skirtas„Laikinosios sostinės atminimo metams“. Šiais metais sukanka 100 metų, kai 1919 metų sausio 2 dieną iš okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji Vyriausybė ir Kaunas tapo Lietuvos Valstybės institucijų darbo vieta.



Lenkijai inkorporavus oficialiąją sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą į savo valstybės sudėtį, 1920–1939 m. laikinąja Lietuvos valstybės sostine tapo Kaunasde facto – Kauno, kaip laikinosios sostinės, statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu.



Akcentuojant labai svarbų Kauno miesto indėlį 1919–1939 metais Lietuvos istorijos laikotarpiui, LR Seimas 2019 metus paskelbė „Laikinosios sostinės atminimo metais“.



Laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro,reikšmę. Kaune ne tik atsirado valstybinės įstaigos, bet ir buvo įkurtas Universitetas,muziejai, teatras, pastatyti gyvenamieji namai.



Kaunas– pats svarbiausias Lietuvos miestas 1919–1940 metų laikotarpiu, kuriame susirinko Steigiamasis Seimas bei pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo išrinktas Lietuvos Prezidentas. 1919 m. balandžio 4-ąją Kaune, Valstybės Tarybos posėdyje juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga, 1919 m. centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją –Vasario 16-osios vardu. Taip šios gatvės vadinasi ir dabar.



1920m. Kaune įkurtas Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M. K. Čiurlionio galerija, Universitetas, Konservatorija, mokyklos, Botanikos ir Zoologijos sodai ir pan. 1925 m. Kaune veikė 18 užsienio valstybių pasiuntinybės, o 1935 m. – jau 21 valstybės pasiuntinybė.



Daugelis apie šį Kauno, kaip laikinosios sostinės, vaizdą ir gyvenimą sužinojome iš literatūros kūrinių. Kaip kūrėsi ir kito laikinosios sostinės vaizdinys ar pukario, išeivijos, sovietmečio ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, analizuojant Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Miškinio, Birutės Pūkelevičiūtės, Vytauto Sirijos Giros ir kitų autorių tekstus, papasakojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, monografijos „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“ autorė. Monografijoje išsamiai nagrinėjama, kokią pasaulėžiūrą,kolektyvinę savimonę ar istorinės atminties būklę atskleidžia miesto vaizdiniui pasitelktas simbolių arsenalas.



Kaunas,kaip laikinoji sostinė, per du dešimtmečius stipriai keitėsi. Gyventojų Kaune padidėjo 8 kartus. Iš provincijos jis virto šiuolaikiniu miestu, architektūra jam suteikė modernaus miesto įvaizdį. Visas laikinosios sostinės modernėjimas įvairiose srityse buvo orientuotas į Vakarus.

Tie pokyčiai atsispindėjo ir literatūroje. Pasakodama apie laikinosios sostinės raidą, autorė citavo ištraukas iš Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ III dalies, kurioje požiūris į tuometinį Kauną gana kritiškas. Augant Kaunui kaip laikinajai sostinei, į jį važiavo žmonės iš kaimų, tad požiūris buvo gana kritiškas. Taip formavosi pirma lietuvių miesto visuomenė. Daugumą sudarė lietuviai.



Po 40 metų, kai laikinosios sostinės neliko, požiūris į ją keičiasi. Kritikos neliko ir imta Kauną idealizuoti. Tai atsispindi ir Juliaus Kaupo knygoje„Daktaras Kripštukas pragare“, kuriame Kaunas parodomas iš urbanistinės pusės.Išeivijos rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“ prisimenamas Kauno Žaliakalnis.



Bene žymiausias laikinosios sostinės vaizdas ir gyvenimas atsiskleidžia Vytauto Sirijos Giros romane „Raudonmedžio rojus“, kurio motyvais 1980 m. režisieriaus Broniaus Talačkos sukurtas penkių dalių filmas. Jis tarsi grožinė enciklopedija, kuriame detalizuojamas visas tuometinis laikinosios sostinės gyvenimas.





Darvienas lūžis po 90 m. vaizduojamas Marko Zingerio romane „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“. Jame regime ir negailestingai pašaipų epochos štrichą, ir elegantišką miesto gyvenimo kontūrą, ir kertinį gamtovaizdį. Pasakojimo veiksmas vyksta laikinojoje Lietuvos sostinėje ir Paryžiuje.

Susitikimo pabaigoje V. Šeina-Vasiliauskienė atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Padovanojo savo knygą „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“ bibliotekai, norintieji taip pat galėjo įsigyti knygą su autorės autografu.




 



IrenaJocienė,



Trakųviešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė



Griežtai draudžiama Trakietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Trakietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Trakietis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 18.232.53.231.

Rašyti

Portalo Trakietis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Trakai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

Daugiau seleno kraujyje – mažesnis insulto pavojus

Naujojo amerikiečių ir kanadiečių tyrimo metu dar kartą patvirtinta, kad selenas – vienas plačiausiai aptarinėjamų mikroelementų, apsaugo n...

Išrūšiuotų atliekų „nelaimingo likimo“ mitas sugriautas!

Nepaisant nenuginčijamos rūšiavimo svarbos, kuri, mums gyvenant šiltnamio efekto eroje kiekvienais metais tampa vis aktualesne, toli gražu ne vis...